Keliaujantis muziejus
„Kada paskutinį kartą buvote dailės galerijoje, ar meno muziejuje?” - tokiu klausimu Ieva Rekštytė -Matuliauskienė (žurnalistė, leidiniuose IQ ir IQ Life rašanti straipsnius kultūrinėmis temomis bei įvairių kūrybinių edukacinių renginių vedėja) prasidėjo edukacinį užsiėmimą „Keliaujantis muziejus”. Tylą kiek drumstė neaiškus murmesys - 5g klasės mokiniai tarstelėjo tokiose erdvėse lankąsi labai retai... Tuomet jie, kalbėdamiesi su Ieva, įvardijo tai, kas asocijuojasi su muziejais: tyla, kilimai, nebylūs paveikslai, lempos, tuščios erdvės ir kur nors kampe sėdinti teta, muziejaus prižiūrėtoja, kuri sprendžia kryžiažodžius, mezga arba įtariai nužiūri kiekvieną retą lenkytoją. Taip, greičiausiai tokia muziejų atmosfera ir yra viena iš priežasčių, kodėl į dailės muziejų užsukti norisi nedaugeliui ... Tuomet Ieva vaikams papasakojo apie netrukus duris atversiantį Modernaus meno centrą ir jo įkūrėjus. Vėliau išsivystė diskusija apie tai, kokio muziejaus reikia šiandieniam jaunam žmogui: muziejus neturi būti tyli ir pagarbi kūrinių saugykla, jis turi būti atviras bet kokio amžiaus lankytojui, siekiantis įteisinti domėjimąsi menu kaip malonią ir prasmingą laiko leidimo ir bendravimo formą... Ir regis mokinius ši muziejaus vizija labai sužavėjo. Aptarę būsimojo muziejaus vizijas vaikai ėmėsi smagių žaidimų, lavinančių vizualinį kūrinių suvokimą, skatinančių kiekvieną išsakyti savo nuomonę. Paeiliui buvo rodomi L. Katino, M. P. Vilučio, L. Jusionio ir kitų kūrėjų darbai. Vaikų buvo prašoma įsižiūrėti į kūrinius, vėliau nusisukti ir pamėginti atpasakoti, ką matė... Nustebino kiekvieno noras pasisakyti: akys žibėjo, o rankos kilo viena po kitos. Vaikai pajuto, kad mene nėra klaidingų atsakymų ir kad visi jie, žiūrovai ir vertintojai, yra teisūs. Gali skirtis tik pastabumas skirtingiems dalykams... Tad jei tame pačiame paveiksle vienas įžvelgs šalnos pakąstą pievą, kitas – užterštą jūrą, o trečias sakys, kad čia tiesiog įvairūs mėlyni atspalviai – „valio” – visi jie teisūs... Vėliau Ieva išdalino tuščius rėmelius, pro kuriuos pasiūlė pažvelgti į meno kūrinius... Taip pasitelkdami regis paprastą vizualinio lauko apribojimo triuką, vaikai suprato visumos ir detalės skirtumo ir sąjungos svarbą... Pabaigoje vaikai surašė palinkėjimus MMC. Ieva išdavė, kad šie palinkėjimai bus įdėti į stiklainėlį ir užkasti būsimojo muziejaus pamatuose. J Taigi šioje pamokoje buvo visko: meno istorijos, vizualinių pratimų, pasipasakojimų, interpretacijų, lūkesčių... Tačiau jei reiktų apibendrinti, tai ši pamoka buvo tiesiog (o gal “net”) apie „klausimą” ir „klausymąsi”.... Muziejus bando įsiklausyti į būsimą lankytojų kartą, dėl to klausia jų: „kas jiems rūpi”, „ko jiems reikia”, o kai klausiama atidžiai klausantis ir susidomėjus, žinoma, sulauksi nuoširdžių ir įdomių atsakymų. Ačiū MMC, Ievai ir ,žinoma, šauniesiems interpretuotojams 5g klasės mokiniams!
